Straipsnyje nagrinėjama, koks buvo ir kaip kito žemininkų kartos autorių santykis su daugiataučio Vilniaus erdve nuo 1940 m., kai šios generacijos jaunimas persikėlė į Lietuvos atgautą sostinę. Ankstesniuose žemininkų kūrybos tyrimuose buvo konstatuojama, kad Vilniaus patirtis esmingai paveikė šios kartos kultūrinį sąmoningumą, tačiau nebuvo analizuojama, kaip formavosi žemininkų vilnietiškoji savivoka, kaip kūrėsi ir keitėsi jų plėtotas Vilniaus diskursas, kokios miesto reikšmės jame akcentuojamos, kaip reiškėsi santykis su daugiataute urbanistine aplinka ir kultūriniu „kitu“. Straipsnyje sociokultūriniu aspektu tiriami keturių žemininkų autorių, reflektavusių savo vilnietiškąją patirtį, – Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio ir Alfonso Nykos-Niliūno – poetiniai ir egodokumentiniai tekstai, taip pat – autobiografiniai literatūrologės Vandos Zaborskaitės liudijimai. Pirminės minėtų tekstų nuostatos atrodo panašios – etnocentrinės ir monologiškos, vyrauja miesto lietuviškumo ir europietiškumo reikšmių ašis, aiški erdvės kultūrinio gryninimo pastanga. Vis dėlto vėliau, jau karo metais, o ypač pokariu, prasideda dalies žemininkų individualaus santykio su Vilniumi kaita, nacionalizmo schemų laisvinimas ar peržengimas, „kito“ ženklų integravimas, kurį pirmiausia liudija jų poezija ir poetinės prozos kodu parašyti tekstai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.