Per kasmetines ekspedicijas į Zarasų, Ignalinos, Anykščių, Jonavos, Rokiškio ir kitus rajonus buvo užrašyti reikšmingi sakytinės liaudies kūrybos pavyzdžiai, gyvuojantys rusų senbuvių tarpe (dainavo ar sekė pasakas rusų kalba 1928 rusų ir 22 lenkų, lietuvių bei baltarusių tautybės atlikėjai).
Rusų tautosakos Lietuvoje savitumą nulėmė senbuvių gyvenimas, izoliuotas nuo pagrindinės rusų tautos masės, ir nuolatiniai kontaktai su respublikos gyventojais. Čia tautosaka yra rūpestingai išsaugota, archaiška, įvairių žanrų sakytiniams kūriniams būdinga meninė pilnatvė bei kaimyninių tautų folkloro įtaka. Egzistuojant gyvai tautosakinei tradicijai, buvo galima užrašyti retas kalendorines-apeigines, vestuvines, gausias bei gerai išlikusias meilės ir kareivių dainas, balades, kurios kitose rusų tautosakos egzistavimo vietose jau yra išnykusios, taip pat įvairias patarles ar mįsles. Užrašytos pasakos pasižymi daugiasiužetiškumu (užrašyta 180 pasakinių siužetų ir 1420 variantų, kuriuos pateikė 172 sekėjai). Būdinga, kad kai kurios lietuvių (Apie poną ir eželį - A-T 293* ir kt.) ir lenkų (Krasnoliudkų dovanos - jK 504 ir kt.) pasakos įtraukiamos į rusų repertuarą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.