Valentino Rasputino apysaka „Ivano duktė, Ivano motina“ (2003) nagrinėjama kaip dialogo su „kaimo prozos“ skaitytojais replika. Straipsnio autorė analizuoja dviejų lūkesčių horizontų – skaitytojo ir teksto santykį. Tyrimo išvados yra tokios: tam tikros socialinės ir ideologinės grupės skaitytojams Rasputino apysaka žanro, stiliaus ir prasmės požiūriu atspindi nusistovėjusį, įprastą lūkesčių horizontą.
Apysaka atskleidžia, kad šiuolaikinė rusų „kaimo proza“ yra antiglobalaus, antimultikultūrinio, antitranskultūrinio pobūdžio, – Rasputino tekstas siekia įtvirtinti stiprų nacionalinį ir kultūrinį identitetą, archainę žemės ir kraujo sampratą, aukštesnės moteriškos esybės archetipą. Tai leidžia šiuolaikinę „kaimo prozą“ priskirti konservatyvaus romantinio nacionalizmo tekstams. Tačiau Rasputino apysakoje, skirtingai nuo kitų rusų „kaimo prozos“ autorių tekstų, nėra kai kurių pagrindinių konservatyvaus nacionalizmo konseptų, pvz., „Maskva – trečioji Roma“ arba Rusijos dominavimo slavų pasaulio struktūroje idėjos. Rasputino tekstas siekia įdiegti rusų ethnos’o pasikeitimų galimybę ir atitinkamai tolimesnę pozityvią istorinių poslinkių perspektyvą.