Savo ir svetimo susidūrimas Siegfriedo Lenzo apsakyme „Tolima šalis pakankamai arti“ („Die Ferne ist nah genug“)
Straipsnyje nagrinėjama savo ir svetimo problematika, remiantis literatūrinės imagologijos teorinėmis įžvalgomis. Tyrimo objektu pasirinktas Siegfriedo Lenzo (1926–2014) apsakymas „Tolima šalis pakankamai arti“. Šiame kūrinyje pasakojama apie dviejų vokiečių berniukų, pabėgusių iš sovietų armijos užimto Karaliaučiaus, susidūrimą su skaudžia Antrojo pasaulinio karo metų tikrove Lietuvoje.
Straipsnyje apžvelgiamas imagologijos kaip komparatyvistikos šakos vystymasis link Europos tyrimų ir remiamasi vokiečių fenomenologo Bernhardo Waldenfelso ir iš Irano kilusio filosofo Hamido Reza Yousefi idėjomis apie savo ir svetimo santykius ir formas. Apsakymui interpretuoti ypač svarbios Waldenfelso išskirtos svetimo reikšmės, kai svetimas suvokiamas kaip externum – kitos vietos įkūnijimas, alienum – priklausomybė kitam ir strange – kaip kitos rūšies įprasminimas. Straipsnyje daromos išvados, kad galima perimti visas svetimo formas, ribos tarp savo ir svetimo gali būti įveiktos. Taip tolima šalis tampa artima.