Šiame straipsnyje apžvelgiama lietuvių ankstyvojo socrealistinio meno raida. Pagrindiniai keliami klausimai: kokia brandaus modernizmo išugdyto didžiojo pasakojimo vieta to meto lietuvių meno pasakojimuose? Remiamasi Jeano-François Lyotard’o knygoje „Postmodernus būvis“ (1979) suformuluota brandžios modernybės ir didžiųjų pasakojimų krizės koncepcija, ši koncepcija straipsnyje praplečiama sociologinėmis Antony Giddenso ir kultūrosofinėmis Wolfgango Welscho interpretacijomis. Į diskusiją apie socrealizmo artefaktus įtraukiamas ir alternatyvaus modernizmo diskursas, kuris didžiojo pasakojimo problemai suteikia svarbių suklastotos istorijos, pakeisto herojaus argumentų. Socrealistinio laikotarpio menas svarstomas modernizmo, alternatyvaus modernizmo koncepcijų, nuasmeninimo ir įasmeninimo, kolektyvizmo ir tautiškumo tendencijų fone. Vaizduojamojo meno (skulptūros, tapybos) pasakojimai vertinami literatūros pasakojimų akiratyje.