L. Tolstojus ir F. Dostojevskis rusų ir pasaulinėje literatūroje garsėja kaip rašytojai filosofai. Savo pasaulėžiūros ribose jie kėlė ir sprendė svarbiausius žmogiškosios būties klausimus.
Tolstojaus dorovinės filosofijos kertinis akmuo yra tai, kad gamta iškeliama kaip aukščiausia dorovinė instancija. Gamtos gyvenimo principai ir formos, pagal Tolstojų, labiausiai atitiktų tikrąją žmogaus esmę. Toks gamtos suvokimas išplaukia iš Tolstojaus patriarchalinės pasaulėžiūros. Gamta, natūra šiuo atveju pasireiškia kaip pagrindinių patriarchalinės sąmonės bruožų analogas, būtent: vientisumas, pozityvizmas, betarpiško tikrovės suvokimo vyravimas prieš analitinį.
Dostojevskis kitaip, negu Tolstojus, suprato žmogų. Dostojevskiui gamta - morališkai indiferentiška blogiui ir gėriui. Kūnišką pradą žmoguje, kaip vieną tiesioginių ryšių su gamta, Dostojevskis traktuoja kaip piktybinį ir pavojingą atavizmą, vedantį į egocentrizmą ir „karamazovystę“. Ne susijungimas su gamta, bet iškilimas virš jos - štai, pagal Dostojevskį, teisingas žmogiškojo tobulėjimo kelias.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.