Straipsnyje analizuojamas Tolstojaus romano „Aštuonioliktieji metai" kūrybinis metodas.
Antrąją „Kančių kelių" dalį mūsų literatūros moksle įprasta laikyti socialistinio realizmo kūriniu, nors ir su kai kuriomis išlygomis. Kalbama apie bolševikų paveikslų schematiškumą, nepakankamai pilną revoliucijos organizavimo pavaizdavimą.
Šiame straipsnyje parodyta, kad vienpusiškas visuomenės revoliucinių jėgų supratimas apsprendė ne tik bolševikų, bet ir baltųjų armijos, inteligentijos pavaizdavimo ypatybes.
Nesugebėjęs iki galo suprasti naujo žmonijos tipo, Tolstojus negalėjo parodyti, kiek revoliucijos procese pasikeitė inteligentija istoriškai. Dvasinius šios jėgos pasikeitimus jis aiškina jos noru pakeisti save.
Vaizduodamas baltųjų armiją ir kritikuodamas šią kontrrevoliucinę jėgą, rašytojas išeina iš abstraktaus humanizmo pozicijų, dėl to daugiausia apsiriboja nykstančių klasių amoralizavimo demaskavimu.
Dėl to apie Al. Tolstojaus „Aštuonioliktuosius metus" reikia kalbėti kaip apie kūrinį, kuriame vyko perėjimas nuo senojo realizmo prie socialistinio realizmo.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.