Straipsnyje aprašomo tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar gali būti pritaikomas garsų sonoringumo principas nustatant skiemenų ribą bendrinės lietuvių kalbos priebalsių samplaikose ir ar šį principą remia kalbos vartotojų skiemenavimo polinkiai. Tyrimą sudaro: a) reikšmingesnių užsienio autorių darbų apžvalga ir ja paremtos teorinės lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo hierarchijos nustatymas, b) žvalgomoji lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo analizė, c) priebalsinių samplaikų sonoringumo nagrinėjimas, d) kalbos vartotojų skiemenavimo polinkių tyrimas. Rezultatai rodo, kad nustačius bendrinės lietuvių kalbos priebalsių sonoringumo hierarchiją ir pritaikius skiemenavimo pagal sonoringumą principus, beveik penktadalio empirinėje medžiagoje rastų priebalsių samplaikų negalima suskiemenuoti. Vartotojų skiemenavimo polinkiai neremia nei prognozuoto fonetinio, nei fonologinio skiemens ribų. Vartotojai yra linkę ankstesniam skiemeniui priskirti bent vieną samplaikos priebalsį, tolesnio skiemens pratarui priskirti tik paskutinį daugianarės samplaikos priebalsį, priebalsių samplaikose esantį pučiamąjį priebalsį priskirti ankstesnio skiemens ištarui.