Biobankų įkūrimas, jų plėtra biomedicininių tyrimų kontekste yra svarbus transformacinis veiksnys, leidžiantis surinkti didžiulį biologinės medžiagos, genetinės informacijos ir klinikinių duomenų kiekį. Pastaraisiais dešimtmečiais biobankų reikšmė ir techninės galimybės itin sparčiai keitėsi, o tai sudarė prielaidą atsirasti naujiems etiniams iššūkiams. Šiame darbe aptariamas biobankų teisinis reglamentavimas tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautiniu lygmeniu, akcentuojant etinius klausimus ir teisinės problematikos tarpdisciplininius aspektus. Svarbi biobankų teisinė problema – asmens sutikimo dalyvauti biobanko veikloje klausimas. Tradicinis specifinio sutikimo modelis kelia iššūkius dėl nežinomų būsimų tyrimų pobūdžio, todėl svarbu atsižvelgti ir į kitas alternatyvas – plačiojo, dinaminio, metasutikimo modelius. Kitas svarbus aspektas yra sveikatos informacijos grąžinimas biobanko dalyviui. Iškilę klausimai apie radinių atskleidimą, kriterijų nustatymą ir tarptautinių bei nacionalinių teisės aktų skirtumus šioje srityje parodo, kad teisinis reguliavimas turi būti nuoseklus ir aiškus. Be asmens sutikimo problemų, tyrimas akcentuoja asmens duomenų apsaugos iššūkius. BDAR nustato sutikimo reikalavimus, tačiau biobankų veikla reikalauja kruopštaus duomenų saugumo užtikrinimo, ypač atsižvelgiant į mokslinius tyrimus. Biomedžiagos kodavimas yra būdas užtikrinti anonimiškumą ir dalyvių teises, bet yra svarbu subalansuoti šį aspektą su biobanko galimybėmis vykdyti efektyvius tyrimus. Apibendrinant, biobankų teisinė problematika apima įvairius etinius-teisinius iššūkius: asmens sutikimo dalyvauti biobanko veikloje, sveikatos informacijos grąžinimo biobanko dalyviui, šio asmens duomenų apsaugos problematiką. Darbe aptariamos informacijos analizė atskleidžia tai, kad sėkmingas biobankų veiklos reguliavimas turi būti nuoseklus, atsižvelgiant į biobanko dalyvio žmogaus teises ir maksimizuojant tyrimų efektyvumą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.