Straipsnyje analizuojamos proginės dedikacijos knygose 1950–1989 metais. Dedikacijos ir įrašai knygose nagrinėjami kaip socialinių subjektų komunikacijos būdas dedikavimo praktikos aukščiausio paplitimo laikotarpiu praėjusio šimtmečio septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais antrosios sovietinės Lietuvos okupacijos metais. Tyrimas atskleidė, kad dedikavimo praktika populiariausia buvo individualioje ir institucinėje terpėje. Medinę kalbą į dedikacijas įvedė valdžios institucijos kaip elgesio formavimo būdą. Ją perėmė kai kurie asmenys ir naudojo individualiose dedikacijose. Tai paskatino sustiprinti ryšius tarp „mes“ – liaudies ir valdžios. Visgi dalis visuomenės pasipriešindama ir elgdamasi pasyviai dedikacijomis tik simuliavo atminimą. Taip sugebėjo nutraukti ryšius su valdžios institucijomis ir kurti autentišką, o ne režimo primestą istoriją.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.