Straipsnyje nagrinėjamos branduolinio ginklo nenaudojimo normos ir branduolinio atgrasymo strategijos (ne)suderinamumo galimybės. Siekiant išgryninti teorinius koncepcijų sąveikos variantus, pirmojoje straipsnio dalyje atliekama teorinė konstruktyvistinės normų bei realistinei srovei priskiriamos atgrasymo teorijos analizė. Išskiriant galimo koncepcijų suderinamumo ir ryškiausios priešpriešos taškus, konstruojamas tam tikras teorinis rėmas empirinei JAV atvejo analizei, kuri pateikiama antrojoje straipsnio dalyje. Tyrimas, grindžiamas kokybine turinio analize, atskleidė, kad nagrinėjamu 2009–2015 metų laikotarpiu JAV branduolinio ginklo nenaudojimo norma dėl dinamikos įgijo tradicijos formą. Ši normos forma palieka nedidelę branduolinio ginklo panaudojimo galimybę, kuri yra būtina atgrasymui. Taip bent teoriškai išsprendžiamas koncepcijų suderinamumo klausimas. Tačiau dėl tokio nenatūralaus nenaudojimo normos ir atgrasymo derinimo labiausiai nukenčia atgrasymo patikimumo elementas, o tai JAV branduolinę laikyseną paverčia neaiškia ir ateityje gali kelti tam tikrą grėsmę.