Prigimtinė teisė ir civilizacinė pažanga: politinės teorijos prielaidos Simono Daukanto istoriografijoje
Straipsnyje siekiama rekonstruoti keletą svarbesnių politinės teorijos prielaidų Lietuvos nacionalinės istoriografijos pradininko Simono Daukanto istoriografijoje. Straipsnyje remiamasi S. Daukanto istorijos darbų tekstų tyrimu aptariant Daukanto plėtotas prigimtinės teisės nuostatas ir civilizacinės pažangos sampratą. Daukantas savo veikaluose rėmėsi neostoicistine prigimtinės teisės teorija, taip pat Apšvietos istoriografijos, ypač spėjamosios istorijos, darbuose iškelta civilizacinės raidos etapų ir bruožų samprata. Daukanto darbuose galima atsekti pastebimą neostoicistinės prigimtinės teisės teorijos bei atskirų ryškių jos atstovų, pirmiausia Hugo Grotiuso, Samuelio Pufendorfo ir Antoineʼo-Yveso Goguet poveikį. Pirmiausia tas poveikis pasireiškė perimtomis prigimtinės teisės pirmenybės, „prigimtinio socialumo“ ir privačios nuosavybės atsiradimo svarbos sampratomis. Prigimtinės teisės normas Daukantas lokalizavo seniausiuose papročiuose, todėl daug dėmesio skyrė senovės lietuvių papročių rekonstrukcijai. Apibūdindamas civilizacinę pažangą, jis naudojo šviesos ir tamsos laikotarpių, kaip ir kitų istorinės raidos stadijų, sampratas.