1998 m. sausio 10 d. Konstitucinis Teismas konstatavo Lietuvą esant parlamentine respublika su „kai kuriais vadinamosios mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumais". Tuo pačiu buvo išaiškinta, kad naujai išrinktas Prezidentas privalo Seimo atsiklausti, ar ir toliau pasitiki Ministru Pirmininku. Jei parlamentas pareiškia pasitikėjimą - viskas lieka kaip buvę, ir Vyriausybė toliau vykdo Seimo patvirtintą programą, jei nepasitiki - pradedama naujos Vyriausybės formavimo procedūra.
Toks Konstitucijos normų išaiškinimas sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų, rodančių, kad kai kurių politinių lyderių rinkiminės deklaracijos aiškiai kertasi su Konstitucinio Teismo nuomone. Paaiškėjo, kad naujai išrinktas Prezidentas nėra jau toks visagalis formuojant Vyriausybę (ir ne tik!), kaip daugelis tikėjosi.
Šiame straipsnyje bandoma apčiuopti tokių prieštaravimų priežastis bei įvertinti Lietuvos Prezidento galias de jure ir de facto. Kitaip tariant, įvertinus konstitucinius ir nekonstitucinius veiksnius, siekiama apibrėžti realią jo vietą Lietuvos politinėje sistemoje. Taip pat mėginama palyginti su kitomis „pusiau prezidentinėmis" valstybėmis. Atsižvelgiant į jų panašumus ir skirtumus, siūloma nauja Lietuvos politinės sistemos vertinimo kategorija, ją apibrėžianti kaip „parlamentinę-prezidentinę". Tuo siekiama pagrįsti nuomonę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje prioritetas vis tik teikiamas parlamentui, o ne Prezidentui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.