Santrauka
Straipsnyje keliamas klausimas, kaip galima paaiškinti valstybės užsienio politiką analizuojant užsienio politikos veikėjų pasisakymuose naudojamas istorines analogijas ir su jomis susijusį užsienio politikos procesą. Teigiama, kad konvencinių požiūrių į istorinių analogijų vaidmenį užsienio politikos procese atstovai pernelyg siaurai apsibrėžia istorinės analogijos sampratą. Taip pat, kad besivadovaujantieji konvenciniais požiūriais, pirmenybę teikdami pozityvistų prielaidoms, jog istorija yra faktų rinkinys ir kalba nesvarbi arba aprašo tikrovę, apriboja galimybes tirti istorines analogijas. Straipsnyje formuluojamas naujas istorinių analogijų analizės modelis, apimantis taisyklių konstruktyvizmo ir kalbėjimo akto teorijos prielaidas bei dialoginės analizės metodą.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
