Šiame straipsnyje yra aptariami įvairūs imperinio diskurso suvokimo ir analizės būdai šiuolaikiniuose rusų kultūros tyrinėjimuose. Trumpai pristačius Michelio Foucault ir Edwardo Saido esmines sąvokas, turėjusias įtakos pokolonijinėms studijoms ir rusų kultūros tyrimams, pereinama prie Ewos M. Thompson, Aleksandro Etkindo, Susan Layton, Andrejaus Zorino, Richardo Wortmano ir Harsha Ramo darbų. Imperinio diskurso sąvoka juose aprašo kultūros arba literatūrinio teksto santykį su specifiniu istoriniu kontekstu, įvardijamu kaip imperinis. Teksto ir imperinio konteksto santykis yra nevienalytis ir atskleidžiamas įvairiais lygmenimis: analizuojant Rusijos imperinio dvaro ceremonialą, literatūrines reprezentacijas, ideologinių simbolių funkcionavimą, taip pat žanrinės poetikos ir lyrinio subjekto ypatumus. Bendras šių rusų kultūros ir literatūros tyrinėjimų bruožas – tyrimas ne tiek represinių (išskyrus Ewą Thompson), kiek konstruktyvių imperinio diskurso aspektų, kurie atskleidžia naujas teksto reikšmes, taip pat papildo supratimą apie rusų rašytojų ir veikėjų kultūrinės tapatybės formavimąsi.