Straipsnyje nagrinėjama Augustino kalbinės reikšmės (dicibile) samprata ankstyvajame veikale „De dialectica“. Teigiama, jog įsitvirtinusi interpretacija, ją kildinanti iš ankstyvųjų stoikų λεκτόν sampratos, reikalauja korekcijų. Kaip šių sampratų pertrūkį lemiančias priežastis siūloma svarstyti kalbinę reikšmę įgyjančio minimalaus vieneto, reikšmių egzistavimo vietos klausimus. Parodoma, jog reikšmės ir paskiro žodžio jungtis, kurią postuluoja Augustinas, yra daug sunkiau įžiūrima stoikų teorijoje. Taip pat atskleidžiama, jog Augustinui priimtina proto, kaip kalbinių reikšmių vietos, idėja yra nesuderinama su stoikų teiginiais šiuo klausimu.