Svarstymas be dėmesio skyrimo sprendžiant įžvalgos ir analitines problemas: ar atitraukiančių užduočių tipas turi poveikį?
Pagrindinė Dijksterhuis (2004) pasąmoninės minties teorijai pažeriama kritika yra dėl replikacijos nesėkmės, nes daugeliui tyrimų nepavyko atkartoti pradinių rezultatų. Mūsų tyrimu parodoma, kad tokiuose vertinimuose stinga atsižvelgimo į uždavinių rūšį ir atitraukiančių užduočių tipą. Tyrime buvo naudojamos trys eksperimentinės sąlygos: sąmoninga, pasąmoninga, kai pateikta skirtinga dėmesį atitraukianti užduotis, ir pasąmoninga, kai pateikta panašaus tipo dėmesį atitraukianti užduotis. Taip pat buvo manipuliuojama uždavinio tipu pateikiant įžvalgos arba analitines problemas. Dalyviai, esantys eksperimentinėje pasąmoninio apmąstymo grupėje ir gavę panašią atitraukiančią užduotį, pasiekė kur kas aukštesnį sprendimų lygį nei tie, kurie buvo sąmoningo apmąstymo ir pasąmoninio apmąstymo, kai buvo pateikta skirtinga atitraukianti užduotis, grupėse. Skirtumo tarp sąmoningų ir pasąmoningų, gavusių skirtingą atitraukiančią užduotį, grupių nebuvo. Svarbu paminėti, kad modeliai buvo tie patys abiejų problemų tipų (įžvalginės ir analitinės) atveju. Taigi šis tyrimas iš dalies patvirtino pasąmoninės minties teorijos efektą tiek kūrybiniam, tiek analitiniam problemų sprendimui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.