Asmenybės funkcionavimas ir bendraamžių atstūmimas paauglystėje: tęstinės sąveikos dvejų metų laikotarpiu analizė

Santrauka

Keičiantis asmenybės sutrikimo konceptualizacijai ir įsitvirtinant dimensiniam jo modeliui, pagrindiniu asmenybės psichopatologijos matmeniu tampa asmenybės funkcionavimo lygis, apibrėžiamas kaip savasties ir tarpasmeninių procesų funkcionavimas nuo adaptyvaus iki sutrikdyto. Paauglystė – pokyčių kupinas laikotarpis, kurio metu didėja rizika atsiskleisti asmenybės sutrikimui ir išauga santykių su bendraamžiais svarba. Neigiamos patirtys bendraamžių grupėje, tokios kaip atstūmimas, gali būti abipusiškai susijusios su asmenybės funkcionavimo lygiu. Šiame tyrime buvo tiriamas abipusis ryšys tarp asmenybės funkcionavimo ir vienos iš bendraamžių viktimizacijos formų – socialinio atstūmimo – 855 paauglių (11–18 metų) imtyje per dvejų metų laikotarpį atlikus tris matavimus. Asmenybės funkcionavimas buvo vertinamas naudojant Asmenybės funkcionavimo lygio klausimyną 12–18 (LoPFQ 12–18), o bendraamžių atstūmimas – Daugiadimensiu bendraamžių viktimizacijos klausimynu (MPVS). Rezultatai parodė abiejų konstruktų stabilumą dvejų metų laikotarpiu, nors jo dydis ir skyrėsi. Bendraamžių atstūmimo patyrimas, vertintas pirmojo matavimo metu, reikšmingai prognozavo asmenybės funkcionavimo sunkumus, tačiau vėlesniame etape jau nebebuvo reikšmingas asmenybės funkcionavimo sunkumų prognostinis veiksnys. O asmenybės funkcionavimo lygis prognozavo bendraamžių atstūmimo patyrimą visuose tyrimo etapuose. Šie rezultatai atskleidžia svarbų asmenybės funkcionavimo vaidmenį paauglių raidai ir jo sąsają su bendraamžių kontekstu, kuris paauglystėje tampa ypač reikšmingas.