Elementorių istorija susijusi su mokyklos ir švietimo, pedagoginės, metodinės ir psichologinės minties raida, su vaikų literatūros, literatūrinės kalbos ir rašymo taisyklių vystymosi klusimais. Šiame straipsnyje pateikiama tik bendra nagrinėjamo periodo elementorių apžvalga, siekiant parodyti, kaip su visuomeninių – kultūrinių sąlygų kaita buvo tobulinami ir elementoriai. XIX a. gale esant labai nepalankioms kultūrinio gyvenimo sąlygoms (knygų gimtąja kalba nebuvimas mokyklose) egzistavo elementoriai, sudaryti „silabizavimo“ metodo pagrindu siekiant dvasininkijos tikslų; jie buvo spausdinami užsienyje. Tik 1895 metais pažangios inteligentijos pastangomis buvo išleistas pirmasis A. Kriščiukaičio elementorius, sudarytas sintetinio garsinio metodo pagrindu, jame nebuvo religinio turinio. Po 1905 m. revoliucijos, įvykus kultūrinės padėties pagerėjimui, pastebimas pedagoginės minties pagyvėjimas. Tuo metu išleista daug įvairių elementorių, ypatingo dėmesio jų tarpe nusipelno P. Višinskio (1905 m.) ir K. Skabeikos (1909 m.) elementoriai, kurie padėjo analitinio – sintetinio garsinio metodo mokant skaityti pagrindus. Savo turiniu šie elementoriai labiausiai atitiko 1905 m. revoliucijos iškeltiems reikalavimams: atskirti mokyklą ir bažnyčią, įvesti visuotinį nemokamą mokslą gimtąja kalba ir kt. Šie elementoriai buvo skirti liaudies mokyklai, juose nebuvo ne tik maldų, bet ir religinio turinio straipsnių. Šių elementorių autorių (A. Kriščiukaičio, P. Višinskio, K. Skabeikos) metodinėms paieškoms didelę įtaką darė rusų pedagogų, ypač L. N. Tolstojaus, K. D. Ušinskio, V. A. Flerovo ir kitų pažiūros. Šių pedagogų patirtis buvo kūrybiškai pritaikyta lietuviškos mokyklos sąlygoms.