Miguelio de Unamuno religijos filosofija kaip Bultmaniškasis numitinimas: transcendencijos problema
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje Miguelio de Unamuno religinė mintis nagrinėjama per Rudolfo Bultmanno numitinimo prizmę. Bendro filosofinio ir kultūrinio konteksto siejami autoriai savo idėjas plėtoja sekuliarizuotame pasaulyje gyvenančios žmogiškosios konkretybės, Unamuno vadinamos „žmogumi iš kūno ir kraujo“, plotmėje. Suvokdami, kad tradicionalistiniai, mitologiniai bei metafiziniai krikščioniškosios žinios elementai šiuolaikinio žmogaus netenkina, Unamuno ir Bultmannas krikščionišką žinią numitina ir ieško joje to, kas kreipinio forma kalbama apie žmogiškąją egzistenciją ir kur apeliuojama į pamatinius, rūpestį savimi pačia išreiškiančius klausimus. Unamuno svarbiausiu dalyku krikščioniškoje žinioje laiko pažadą, kad per Kristaus prisikėlimą įmanomas kiekvieno „žmogaus iš kūno ir kraujo“ nemirtingumas, Bultmannas – kvietimą laisvai, autentiškai egzistencijai. Autorius skiria žmogiškosios konkretybės ir transcendencijos santykio traktavimas: Unamuno „žmogui iš kūno ir kraujo“ santykis su transcendencija – imanentinis poreikis, vienintelė galimybė jo šiapusiškumui (suprastam ir egzistencine, ir metafizine prasme) būti išpildytam, Bultmannui konkretybės santykis su transcendencija – eschatologinis įvykis, šiapusybės pertrūkis ir žmogaus santykio su pasauliu, ir su savimi prasme.