[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjami Jürgeno Habermaso ir Charles’o Tayloro debatai apie galimybę naudoti religinius argumentus formaliojoje viešojoje erdvėje. Habermaso pozicija, kylanti iš jo kritikos Johnui Rawlsui, tačiau kartu ir pratęsianti Rawlso pradėtą mąstymo liniją, remiasi universalaus bendražmogiško racionalumo principu: norėdami savo religinius argumentus naudoti formaliojoje viešojoje erdvėje, religingi piliečiai privalo išversti juos į sekuliarią, t. y. visiems racionaliems individams suprantamą, kalbą. Šiai pozicijai prieštarauja Tayloras, teigdamas, kad skirtis tarp religinių ir sekuliarių argumentų nepagrįsta. Straipsnio tikslas – ištirti, ar Habermaso pozicija ir ją grindžiančios pamatinės prielaidos yra pagrįstos ir kiek ši pozicija bei pati diskusija atliepia esamą geopolitinę ir sociokultūrinę situaciją ir gali padėti ją suprasti. Tai daroma pasitelkiant Tayloro ir jam antrinančių autorių kontrargumentus Habermaso pozicijai ir bandant išgryninti alternatyvią problemos sprendimo galimybę.