Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad dialogas, suprantamas visų pirma kaip santykis su Kitu, leidžia ne tik esmingai (per)interpretuoti vyraujančią tarpreliginio dialogo kaip formalių sąveikos modelių tarp religijų sampratą, bet ir religinio pliuralizmo fenomeną atskleidžia kaip iš pagrindų dialogišką. Martino Buberio dialogo kaip santykio samprata bei Emmanuelio Levino įžvalgos ir dialogo, kaip pažintinio santykio, kritika leidžia ne tik parodyti pliuralizmo fenomeno vidinį paradoksą – neredukuojamą daugio ir įvairovės reikalavimą tuo pat metu siekiant tą daugį valdyti ir institucionalizuoti, – bet ir paaiškinti angažavimosi tarpreliginiam dialogui galimybę.