Šio straipsnio tikslas – parodyti, kad atmintis nėra tapati visiškam sąmoningumui. Atmintis yra susijusi su užmarštimi, tačiau negali būti redukuota į ją. Atminties klaidos ir iliuzijos jos nepaneigia, nes jas atrasti yra galima tik atminties visumos kontekste. Šia prasme visiškai sutinku su Pauliu Ricoeuru, kuris įspėja apie neleistiną atminties redukavimą į atminties patologijas. Edmundas Husserlis, analizuodamas atminties problemą, turi įveikti tradicinį nepasitikėjimą atmintimi, parodyti, kad atmintis nėra atvaizdų sąmonės forma, ir sukurti dinamišką atminties modelį. Pirma, atskleisiu, kaip veikia statiška atminties kaip kopijų rinkinio samprata, antra, išnagrinėsiu, kaip atminties samprata pakinta susiejant ją su reprodukuojančiu sudabartinimu, trečia, aptarsiu, kaip galima nustatyti klaidingus prisiminimus, ketvirta, analizuosiu, kaip prisiminimuose pasireiškia pasyvi asociacijų sintezė ir, penkta, pademonstruosiu, kaip atmintis yra susijusi su užmarštimi.