LR CK 1.93 str. 6 d. įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo praktiniai-probleminiai ypatumai
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.93 str. 2 d. yra įtvirtintas imperatyvas, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas atima iš proceso šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Šiame moksliniame straipsnyje atliktas empirinis tyrimas, kurio tikslas – įvertinti LR CK 1.93 str. 6 d. įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo praktinius-probleminius ypatumus, t. y. kuomet pritaikius išimtį teismas nesivadovauja LR CK 1.93 str. 2 d. įtvirtintu imperatyvu. Tyrimas susideda iš šešių tarpusavyje susijusių etapų, kurių eigoje taikyti šie moksliniai metodai: sisteminės analizės, dokumentų analizės, lyginamosios analizės, loginis-analitinis, stebėjimo bei apibendrinimo metodai. Pasirinkta tyrimo strategija bei metodologija lemia tyrimo rezultatų patikimumą bei leidžia atsakyti į keliamą hipotezę – ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota jurisprudencija yra pakankamai išsami ir nubrėžianti aiškias ribas žemesnių instancijų teismams, taikant LR CK 1.93 str. 6 d. įtvirtintą įrodymų leistinumo išimtį ir siekiant išvengti teisės normos įgyvendinimo dvilypiškumo. Tyrimo rezultatai pateikiami kartu su išvadomis, kurių esminė išvada teigia, kad, suformavus išsamesnę LAT jurisprudenciją dėl įrodymų leistinumo išimties taisyklės taikymo LR CK 1.93 str. 2 ir 6 dalyse, būtų užtikrintas asmenų lygiateisiškumas, civiliniuose santykiuose būtų sukurta daugiau konkretumo, stabilumo bei tai žymiai palengvintų kilusių ginčų sprendimą ateityje.