Straipsnis nagrinėja XIX a. Vilniaus ir Kauno gubernijų šeimų ir namų ūkių tipus. Remiamasi suskaitmeninta archyvine 1847 m. dvarų inventorių informacija. Pasitelkiant istorinėje demografijoje įsitvirtinusią Hammelio ir Lasletto (1974) metodologiją, namų ūkiai klasifikuojami į branduolinius, išplėstinius ir sudėtinius. Remiamasi Hajnalo (1982) teorine prielaida, kad istorinėje Europoje skirtinos vakarietiškos ir rytietiškos namų ūkio sistemos, o vienas iš vakarietiškos namų ūkio sistemos požymių yra branduolinių šeimų dominavimas. Empirinė analizė rodo, kad branduolinės šeimos namų ūkiai lietuviškose gubernijose sudarė apie 40 proc. namų ūkių. Kita vertus, sudėtinės šeimos taip pat nebuvo vyraujančios. Tyrimo išvados papildo Vakarų istorinėje demografijoje plėtojamą idėją, jog vakarinėse carinės Rusijos imperijos teritorijose buvo pereinamoji zona, kuriai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europoje paplitę branduoliniai namų ūkiai ir sudėtiniai namų ūkiai, būdingi centrinėms ir rytinėms Rusijos imperijos teritorijoms.