Šiuolaikinės sociologinės teorijos jautrumą kasdieninei žmonių patirčiai liudija dėmesys tokioms sociologiškai netradicinėms temoms kaip intymumas, meilė, kūnas ir pan. Bandydama suteikti sociologinę formą šiems reiškiniams, sociologija priversta peržengti ir genetiškų jai - utilitarinių argumentų ribas. Šis straipsnis skirtas intymumo sampratos aptarimui trijuose sociologiniuose projektuose: Georgo Simmelio, Peterio Bergerio ir Hansfriedo Kellnerio bei Anthony Giddenso. Straipsnyje siekiama atskleisti intymumo sampratos aspektų raidą skirtinguose sociologinės minties etapuose ir parodyti, jog šiuolaikinėje teorijoje įsitvirtinusi intymumo interpretacija yra grindžiama individualistine instrumentine pozicija, kuri susiaurina intymumo problemos aptarimą, atskirdama kai kurias, aptariamųjų aspektų atžvilgiu esmines, kasdieninės praktikos formas.
