Šiame straipsnyje pateikiama rizikos grupės vaikų charakteristika pedagoginės problemos kontekste, analizuojamos įvairios sąvokos „reabilitacija“ interpretacijos mokslinėje literatūroje ir išaiškinamas reabilitacinio darbo su vaikais poreikis mokytojų praktikoje. Remiantis empirine apžvalga (anketine apklausa), atskleistas įvairių ugdymo įstaigų mokytojų ir psichologų idėjų bei nuomonių spektras apie reabilitacinio darbo su rizikos grupės vaikais tikslus ir uždavinius bei pagrindines šio darbo kryptis jų praktinėje veikloje. Siekiant išanalizuoti specialistų nuomonių interpretacijas dėl reabilitacijos pobūdžio ir vertinimo efektyvumo, buvo naudojamas kokybinių duomenų rinkimo metodas (anketinė apklausa, pokalbis) su atviro tipo klausimais. Autorė apibendrino specialistų atsakymus apie nagrinėjamą problemą pasitelkdama turinio analizės metodą ir taikydama atvirojo kodavimo procedūrą.
Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyti šeši reabilitacijos kontekstai, dauguma specialistų reabilitaciją traktuoja kaip visapusišką pagalbą vaikams, siekiant sėkmingai sugrąžinti juos į visavertį socialinį gyvenimą; jų įtraukimą į socialinių santykių sistemą šiam tikslui organizuojamo ugdymo metu; profesinį mokymą; sveikos gyvensenos ir įstatymus gerbiančio elgesio ugdymą.