Šiame straipsnyje pristatoma minimalių vartojimo poreikių dydžio apskaičiavimo metodika. Ši yra pritaikoma Lietuvos duomenims, atspindintiems dešimtmetį po įstojimo į ES (2006-2016 m.). Pagrindinės maisto dalies išlaidos sudarytos pagal minimalius mitybos reikalavimus, o kitų poreikių išlaidos yra apskaičiuojamos santykiniais dydžiais, atsižvelgiant į faktinius gyventojų vartojimo įpročius. Išlaidų sumažėjimas papildomiems namų ūkio nariams remiasi ekvivalentine skale, apskaičiuota naudojantis NŪBT duomenimis. Tyrimas parodė, kad minimalių vartojimo poreikių dydis vienam asmeniui Lietuvoje yra artimas santykiniam skurdo rizikos lygiui (esant 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos ribai), tačiau yra didesnis didesniems namų ūkiams. Dalis žmonių, kurių pajamos nesiekia minimalių poreikių dydžio, buvo didesnė už santykinį skurdo rizikos lygį visais analizuotais metais, išskyrus 2016 m. Kita vertus, faktiškai šis lygis galimai yra mažesnis dėl to, kad PGS duomenyse nepakankamai atspindima informacija apie šešėlines pajamas. Minimalių vartojimo poreikių ir absoliutaus skurdo rodikliai rodo anticiklinę dinamiką ekonomikos augimo ir recesijos metu. Vaikai yra labiausiai stokojanti Lietuvos gyventojų grupė kas liečia minimalių vartojimo poreikių patenkinimą. Lietuvoje naudojamas oficialus absoliutaus skurdo rodiklis nepakankamai įvertina namų ūkių, turinčių daugiau nei vieną narį, minimalius vartojimo poreikius.