Šio straipsnio pagrindą sudaro keletas mokslinio/akademinio diskurso ištraukų, t.y. trys straipsniai, išspausdinti 2011 m. kovo 10–12 d. Provanso Ekse vykusios konferencijos Dėstyti literatūrą šiandienos universitete leidinyje. Juose pasisakoma už tai, kad literatūra būtų (ir toliau) dėstoma. Siekiama išdėstyti argumentus ir argumentacinio samprotavimo tipologiją, pasitelkiamus visuomenei įtikinti. Tokia diskurso analizė leidžia ją gretinti su įprasto diskurso pavyzdžiais, paimtais iš komentarų po 2013 m. kovo 23 d. publikuotu Catherine’os Marle-Guyon straipsniu ,,Kodėl reikia dėstyti klasikinę literatūrą?“. Juose kalbėtojai – ne visų jų socialinė padėtis ir profesija įvardijami, o jei ir įvardijami, tos informacijos neįmanoma patikrinti – išsako savo poziciją, pasitelkdami kalbinius išteklius, kurie taip pat tampa šio straipsnio analizės objektu. Be to, remiantis dialoginiu argumentavimo modeliu (Plantin 2005, 2010), šiuo tyrimu siekiama atsakyti į šiuos klausimus: a) kokios yra socialinio-ekonominio konteksto stipriosios ir silpnosios pusės, skatinančios literatūros studijas arba, priešingai, joms trukdančios? b) kokiu mastu „už“ ir „prieš“ argumentai aktualizuojami literatūros dėstymui skirtoje medžiagoje?