Etnografinio metodo taikymas sociolingvistiniuose (jaunimo kalbos) tyrimuose
Lietuvių sociolingvistikoje etnografinis metodas yra naujovė, išsamių etnografinių tyrimų neturime. Vienas pagrindinių iš straipsnio tikslų yra supažindinti skaitytoją su etnografiniu metodu, parodyti, kodėl metodą verta taikyti kalbiniuose tyrimuose ir kaip šis metodas praturtina kalbinės medžiagos analizę. Taikant etnografinį metodą, galima ne tik perteikti tam tikros bendruomenės kalbinių variantų pasiskirstymo vaizdą, bet ir nusakyti socialinę reikšmę, kuri tiems variantams yra suteikiama. Etnografinio metodo atveju vadovaujamasi ne iš anksto numanomomis socialinėmis reikšmėmis, o tomis, kurios yra reikšmingos patiems informantams. Nors etnografiniai tyrimai dažnai laikomi atvejo studijomis, visgi gerai sukonstruoto ir atlikto etnografinio tyrimo rezultatai yra patikimi. Etnografiniu metodu gautas socialines kategorijas ir socialines reikšmes galima patikrinti taikant kitus metodus, pavyzdžiui, kaukės testo metodą.
Remiantis sociolingvistikos bangų teorija, straipsnyje aiškinama, kaip ir kodėl etnografinis metodas pradėtas taikyti sociolingvistiniuose tyrimuose. Pirmajai sociolingvistikos bangai priklausančių tyrimų duomenys buvo renkami taikant apklausas ir kitus kiekybinius metodus. Pirmosios sociolingvistikos bangos tyrimų rezultatai atskleidė ryšį tarp kalbinių variantų ir tradicinių socialinių kategorijų – socialinės klasės, amžiaus, lyties ir tautybės. Tačiau kiekybiniais sociolingvistiniais metodais gautų rezultatų neužteko norint paaiškinti, kokie socialiniai veiksniai lemia kalbos pokyčius ir kalbinę įvairovę. Taigi reikia keisti tyrimų metodiką, taikyti tokius metodus, kuriais būtų galima gauti ne tik kalbinės medžiagos, bet ir ištirti socialinį bendruomenės gyvenimą. Tad antrosios sociolingvistikos bangos tyrimuose pradėtas taikyti etnografinis metodas. Pirmosios ir antrosios bangos tyrimus skiria metodika (kiekybinius metodus keičia kokybiniai – etnografija), tačiau atskaitos taškas lieka dialektologinis – kaip kalbinė įvairovė atspindi socialines kategorijas (socialinius sluoksnius, lytį, amžių ir t. t.). Trečiosios bangos tyrimuose kinta atskaitos taškas – dialektologinį požiūrį keičia stilistinės praktikos požiūris, tiriamas bet koks kalbinis požymis, kuris yra socialiai reikšmingas tiriamoje bendruomenėje.
Straipsnyje aptariamos pagrindinės etnografinio metodo sudedamosios dalys: stebėjimas dalyvaujant, stebėjimo užrašai, etnografinis interviu ir kiti interviu tipai. Taip pat pateikiami keletas naudingų patarimų mokslininkams, planuojantiems taikyti etnografinį metodą savo tyrimuose. Straipsnyje daugiausia remiamasi etnografiniais jaunimo kalbos tyrimų pavyzdžiais, tarp jų ir vienu iš pirmųjų Lietuvos sociolingvistinių etnografinių tyrimų, atliktu straipsnio autorės. Tačiau iškeliamos problemos ir pateikiami jų sprendimo būdai gali praversti ir tiems, kurie pasirinks kitokį tyrimo objektą.