Gatviniai, aktyvistės ir kietuolės: Kaip Vilniaus paaugliai suvokia savo bendraamžių kalbinę tapatybę?
Šiuolaikinėje kalbotyroje atliekama daug etnografinių tyrimų, didžiausias dėmesys yra skiriamas kalbinės įvairovės vietinės reikšmės nustatymui: kaip per savo veiklas kalbos vartotojai skirtingiems variantams priskiria tam tikras socialines reikšmes. Tačiau svarbu ne tik ištirti, kaip socialinė reikšmė yra sukuriama, bet ir patikrinti, ar ji kaip tokia yra atpažįstama kitų vartotojų, nes bet koks kalbinis vienetas tampa socialiai reikšmingas tik tada, kai jis yra atpažįstamas. Tad pagrindinis straipsnio tikslas yra parodyti, kaip, taikant kalbėtojo vertinimo testą, galima ištirti, ar etnografiškai nustatytos reikšmės yra lokalios ar jos yra būdingos ir kitoms bendruomenėms? Remiantis etnografinio tyrimo medžiaga, buvo išskirtos penkios pagrindinės Vilniaus paauglių kategorijos: merginos aktyvistės, merginos kietuolės, vaikinai kietuoliai, gatvės paaugliai ir gatvės paauglės. Išskirtos kategorijos yra konstruojamos pasitelkiant ne tik nekalbinius išteklius. Kalba taip pat atlieka skiriamąją (arba jungiančiąją) funkciją: skirtingi kalbiniai ištekliai pasirenkami kurti skirtingoms kategorijoms. Siekiant patikrinti etnografiniais stebėjimais išskirtų socialinių reikšmių lokalumą / universalumą, buvo atliktas kalbėtojo vertinimo eksperimentas kitose 3 mokyklose panašios demografinės sudėties Vilniaus miegamuosiuose mikrorajonuose. Eksperimento rezultatai rodo, kad daugumos paauglių tapatybė buvo atpažinta, vadinasi, etnografiniu metodu išskirtos socialinės kalbinių išteklių reikšmės nėra visai lokalios – jos yra būdingos ir kitiems Vilniaus mikrorajonams. Tai leidžia teigti, kad aktyvumas, kietumas ir gatviškumas yra kuriami naudojant tuos pačius kalbinius išteklius ir kituose Vilniaus miegamuosiuose mikrorajonuose. Tyrimas taip pat parodė, kad kuriama tapatybė yra atpažįstama tik tuo atveju, jei tai tapatybei būdingos priemonės yra naudojamos intensyviai ir nuosekliai. Įdomiausias ir kartu komplikuočiausias eksperimento rezultatas, ko gero, yra eksperimente dalyvavusių paauglių kirčiuotųjų trumpųjų /i/ ir /u/ ilginimo vertinimas. Dauguma Vilniaus paauglių ilginimą vertino kaip gatvės kultūros tapatybės kūrimo priemonę. Tačiau buvo mokinių, kurie ilginimą vertino kaip rusų kalbos akcentą. Taigi panašu, kad paaugliai trumpųjų balsių ilginimą sieja su dviejomis kategorijomis – gatvės kultūros ir rusakalbio. Ar tarp šių kategorijų esama ryšio? Norint gauti atsakymus į šiuos klausimus reikėtų atlikti Vilniaus mikrorajonų gatvės kultūros etnografinį tyrimą.