Kalbėjimas su tėvais tarmiškai ir gyventojų požiūris į tarmes Žemaitijos miestuose (kiekybinė analizė)
Šiuo metu randasi vis daugiau tyrimų, skirtų Lietuvos miestų ir miestelių kalbinei situacijai analizuoti. Išskirtinis dėmesys skiriamas kalbinių atmainų pasirinkimo klausimams, tarmių vartojimo privačiame ir viešajame gyvenime tendencijoms, tarminio kalbėjimo ir bendrinės kalbos sąsajoms tirti. Čia naudojamasi 2010–2012 metais Vilniaus universiteto kartu su Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių kalbos institutu vykdyto projekto ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ (projekto rėmėjai – Lietuvos valstybinis mokslo fondas ir Lietuvos mokslo taryba, sutarties nr. LIT-2-18, vadovė M. Ramonienė) tyrimų medžiaga ir kiekybiniais duomenimis, taip pat šiuo pagrindu Viktorijos Baranauskienės sudarytais žemėlapiais (2013).
Straipsnyje išsamiau analizuojama Žemaitijos regiono miestų gyventojų vartojamos tarmės kalbant su tėvais, aptariami Mažosios Lietuvos miestų Klaipėdos, Neringos ir Šilutės tarmės vartojimo ypatumai, taip pat gyventojų nuomonė apie įprasčiausią, vertingiausią, prestižiškiausią tarmę ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai. Gauti kiekybiniai uomenys iliustruojami grafiškai ir žemėlapiais.
Kiekybinės apklausos duomenimis, skiriasi mišriųjų ir grynųjų Žemaitijos regiono miestų tarmių vartojimas kalbant su tėvais: žemaičių tarmė dominuoja daugelyje grynųjų Žemaitijos miestų – Plungėje, Rietave, Telšiuose, Gargžduose, Šilalėje, Skuode. Šių miestų gyventojai taip pat palankiau nusiteikę žemaičių tarmės atžvilgiu – dauguma skatintų jaunimą mokytis ir kalbėti tarmiškai, bet mažesnis procentas iš jų laiko žemaičių tarmę gražiausia. Mišriuosiuose Žemaitijos regiono miestuose (čia vartojama ir aukštaičių, ir žemaičių tarmė) – Šiauliuose, Kuršėnuose, Šilutėje – vos 1–5 proc. su tėvais šneka žemaitiškai, užtat čia žemaičių tarmė laikoma ir įprasčiausia, ir gražiausia.