Šiame straipsnyje aptariama Stanley’o Fish’o interpretuojančiųjų bendruomenių (angl. interpretive communities ) sąvoka pritaikant ją tyrimui, kurio pagrindą sudaro pokalbiai su Estijoje 1944–1991 metais dirbusiais vertėjais. Tuo metu Estija buvo Sovietų Sąjungos respublika. Tyrimui surinkti 43 pusiau struktūruoti interviu: 21 iš jų buvo paimtas iš žmonių, kurie dirbo vertėjais žodžiu (angl. interpreters), ir 22 – iš žmonių, kurie tuos vertėjus įdarbino ar kartu su jais minėtu laiku dirbo.
Šiame tyrime pateikiama nauja Stanley’o Fish’o interpretuojančiųjų bendruomenių sąvokos perspektyva, išryškėjusi ją taikant iš vertėjų žodžiu paimtų interviu. Vertėjai taiko interpretavimo (vertimo žodžiu) strategijas, kurios labai priklauso nuo skaitytojo ir nuo skaitytojo patirties sandaros.
Analizuojant surinktą medžiagą, buvo pritaikytas naujas metodas išplečiant Stanley’o Fish’o interpretuojančiųjų bendruomenių sąvoką. Minėtoje analizėje ji apėmė ne tik skaitytojus, bet ir vertėjus žodžiu. Straipsnyje daroma išvada, kad Estijos pokario (po Antrojo pasaulinio karo) vertėjų žodžiu bendruomenę sąlygiškai sudarė dvi bendruomenės, kurių skiriamasis bruožas buvo vertimui pasitelkiamos kalbos (rusų kalba kaip A arba B kalba, o anglų, vokiečių, švedų, lenkų, prancūzų ar ispanų kalbos kaip B, ir t.t.) ir patirtis (vietinė ir tarptautinė).
Šiame tyrime labiausiai domimasi Estijoje po Antrojo pasaulinio karo dirbusiais vertėjais žodžiu, tačiau tyrimo rezultatus būtų įdomu palyginti su situacija kitose Baltijos ir Rytų Europos šalyse. Interviu analizė parodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu dirbę vertėjai ne visada atitiko profesionaliems vertėjams žodžiu keliamus reikalavimus. Visi jie buvo vertėjai-mėgėjai, ne profesionalai.
Reikia pripažinti, kad tokie veiksniai, kaip vertėjo žodžiu darbo aplinka ir pasirengimas darbui, kaip matyti iš pateikiamų pavyzdžių, buvo labai svarbūs. Šis tyrimas galėtų būti tęsiamas įtraukiant tuos vertėjus žodžiu, kurie nuo nepriklausomybės atkūrimo aktyviai tebedirba iki šiol.