Šiame straipsnyje apžvelgiami gausūs erdvės prielinksnių semantiniai tyrimai iliustruojant juos įvairių kalbų pavyzdžiais. Tradiciniu požiūriu prielinksnio reikšmė nagrinėjama atsižvelgiant į jo tarpusavio santykius su kitais žodžiais, t.y. sintagmose, kai pabrėžiama konteksto svarba, ir paradigmose, atspindinčiose hierarchinius santykius kalbinėje sistemoje. Ir vienu, ir kitu atveju semantika ir pragmatika yra atskiriamos, o įvairios prielinksnio reikšmės nėra laikomos susijusiomis. Tačiau dėl nuorodų į sinonimus (šis deskriptyvinėje analizėje naudojamas principas dažnai pasitaiko žodynuose) ir dėl iš dalies teisingų universalių kategorijų, kurias be verifikacijos siūlo paradigmas tiriantys mokslininkai, klasikiniuose tyrimuose ne visada pavyksta tiksliai diferencijuoti prielinksnio reikšmes. Štai kodėl pastaruoju metu vis labiau pereinama prie kognityvinio požiūrio į semantiką, kai prielinksnio reikšmė tiriama per kalbos ir mąstymo ryšį, akcentuojant žmogiškosios patirties svarbą. Prielinksnio polisemijos ir sinonimijos analizei kognityvistai vartoja figūros ir fono terminus, nuosekliai taiko geometrinius parametrus bei atsižvelgia ne tik į objektų išdėstymą erdvėje, bet ir į jų funkcinius (talpos, jėgos dinamikos) ir kitus ryšius. Be to, įsivedamas laipsniuojamų radialinių kategorijų principas, paaiškinamas giminės panašumais, bei remiamasi iš geštaltų psichologijos kildinama prototipų teorija, tad kitaip nei klasikiniuose reikšmių aprašuose, prielinksnio polisemija yra laikoma motyvuota, o reikšmių perkėlimas grindžiamas mentalinių erdvių bei konceptualiosios metaforos teorijomis. Straipsnyje teigiama, kad kognityvinis požiūris gali pateikti daugiau reikšmės niuansų kalboje ir/ar tarp kalbų, todėl tokie tyrimai yra ypač aktualūs ir svarbūs plėtojant leksikografijos, mašininio vertimo idėjas, kalbų mokymo(si) procese, o taip pat suvokiant ryšius tarp kalbų ir kultūrų.