Vengrų kalbos akuzatyvo mokymas švedų kalbos gimtakalbiams: problemos ir sprendimai

Santrauka

Šiame darbe aptariamos klaidos, būdingos vengrų kalbos akuzatyvo formų besimokantiems vieno Švedijos universiteto studentams. Akuzatyvo linksnis plačiai vartojamas vengrų kalboje tiesioginiams papildiniams žymėti ir tam tikrų tipų prieveiksmiams sudaryti. Šiuolaikinėje bendrinėje švedų kalboje daiktavardžiai, vartojami kaip tiesioginiai papildiniai, užima nekintamą vietą sintaksinėse struktūrose, bet nėra žymimi galūnėmis. Švedų kalboje (formalaus ir funkcinio) akuzatyvo formos vartojamos tik su asmeniniais įvardžiais. Šie kalbiniai faktai ir tipologiniai skirtumai lemia tam tikrus sunkumus švedų gimtakalbiams mokantis vengrų kalbos akuzatyvo. Aptariami sunkumai yra panašūs į tuos, kuriuos patiria ir kitų (pavyzdžiui, anglų, olandų, prancūzų, ispanų) kalbų gimtakalbiai. Vis dėlto priežastis, kodėl vengrų akuzatyvas dažnai sukelia papildomų sunkumų švedų (iš dalies ir danų arba norvegų) kalbos kalbėtojams, yra kita. Akuzatyvo priesaga vengrų kalboje yra -(V)t. Švedų (taip pat ir danų bei norvegų) kalboje -(e)t yra labai dažnai vartojama priesaga – tai vadinamasis priesaginis apibrėžiamasis artikelis, žymintis vienaskaitos niekatrosios giminės daiktavardžių apibrėžtumą. Švediškai kalbantys studentai itin dažnai tapatina šią švedų kalbos galūnę su vengrų kalbos akuzatyvo priesaga ir todėl vengrų akuzatyvą vartoja net ir su apibrėžtais subjektais. Be to, daugelis mokinių akuzatyvą vartoja su tiesioginiais papildiniais tik tada, kai jie yra apibrėžti. Straipsnyje pateikiami tipiniai įvairius klaidų tipus iliustruojantys pavyzdžiai, surinkti iš vengrų kalbos besimokančių švedų studentų rašto darbų Upsalos universitete. Problemos, su kuriomis susiduria švedai, taip pat lyginamos su kitų studentų, kurių gimtoji kalba yra danų, norvegų, islandų ar suomių. Taip pat pristatoma akuzatyvo linksnio vartosena pietų samių kalboje. Straipsnyje aptariama, kaip švedams galima tinkamai paaiškinti vengrų kalbos akuzatyvą.