Apie pasirinkimą, sukuriantį modernųjį „aš“ sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose

Santrauka

Straipsnyje svarstoma, kiek ir kokiu būdu pasakojimai apie praeityje vykusius pasirinkimus atskleidžia modernaus naratyvinio subjekto steigtį sakytiniuose pasakojimuose. Tam tikslui analizuojami senosios kartos vilniečių pasakojimų fragmentai, apimantys pasakojimus apie jų gyvenimo įvykius ar vyksmus, kurie pasakotojui svarbūs iki pat pasakojimo momento. Pastebima, kad tie autonaratyvo fragmentai turi kitokią, rezonansinę – mažiausiai du skirtingus laikotarpius ir vyksmus suvienijančią – laiko struktūrą. Nagrinėjami pavyzdžiai rodo, kad prisiminimas apie praeityje vykusį pasirinkimą gali būti konstruojamas skirtingai, tačiau dažniausiai – kai sprendžiantis ir besirenkantis subjektas itin retai atsiduria pasakojimo centre, užleisdamas vietą prisimenamai emocijai, detaliam vaizdui, kūno būsenai ar afektui. Kitas būdas (dažniausiai priskiriamas moderniam pasakojimui, tačiau sakytiniuose autonaratyvuose labai retas) – kai pasakojimu pristatomas aiškus, apmąstytas ir artikuliuotas „aš“. Abu šie gyvenimo vienijimo per pasakojimą būdai yra to paties modernaus naratyvinio subjektyvumo modusai, kuriuos nevienodu mastu atrandame modernųjį „aš“ steigiančiuose gyvenimo pasakojimuose.