Susirašinėjimo laikas kaip alternatyvi plotmė: bendrumas, susitikimas, virtualumas

Santrauka

Straipsnio medžiaga – XX a. viduryje dviejų žmonių, sutuoktinių, vienas kitam rašyti laiškai iš įkalinimo vietų ir į jas. Straipsnio tikslas – remiantis šia medžiaga, atskleisti paprasto laiško kaip artefakto, palaikančio santykį tarp artimų žmonių, vaidmenį ir galią kurti virtualų dvejybiškai bendrą laiką. Laiko apmąstymas straipsnyje sutelkiamas ties vienalaikiškumo sąvoka (Alfred Schutz), parodant, kad susirašinėjimo popieriniais laiškais praktika sukuria itin savitą šio laiko režimo atmainą. Ranka rašyti laiškai išlaiko juos rašiusio asmens rankos judesio pėdsaką, todėl steigia savitą interkorporalumo patyrimą, arba kito asmens kūnišką prezenciją (Tim Ingold), todėl ne vien perduoda reikšminį turinį, bet ir geba užkrėsti rašiusiojo būsena (užkrėtimo sąvoką skolinuosi iš Erico Landowskio sociosemiotinių apmąstymų). Per tiriamo susirašinėjimo patirtį jo dalyviai traukėsi nuo realios vietos ir laiko (nuo žeidžiančios kalėjimų aplinkos) į virtualų laiką (Henri Bergson, Gilles Deleuze). Straipsnyje argumentuojama, kad tokia virtualybė nebūtinai reiškia netikrumą, iliuziškumą ar klaidą, – ją galime matyti kaip esantį ir gelbstintį, pažeidžiamiausiose situacijose žmogaus sąmonei būdingą ir daugeliui pažįstamą būvį. Straipsnyje taip pat svarstomas etinis ir metodinis darbo su panašia medžiaga pagrįstumas. Prieinama prie išvados, kad, leidžiant pirmiausia kalbėti medžiagai (Maria Tamboukou), sekant jos detalėmis kaip pėdsakais ir juos interpretuojant, įmanoma plačiau suvokti šią žmogiškąją veiklą (Adriana Cavarero, Hanna Meretoja).