Laiškas kaip antropologinio tyrimo medžiaga

Santrauka

Straipsnyje aiškinamasi, kuo yra vertingas ir ką atskleidžia antropologinis paprastų laiškų tyrimas. Paprastais laiškais čia laikomi laiškai, rašyti pirmiausia siekiant palaikyti santykį su adresatu, o ne spręsti konkrečias vienos srities problemas. Šiuos laiškus vertinga tirti antropologijos metodais, nes taip atsiveria sunkiau pastebima bendravimo ir bendro veikimo tvarka. Tokia analizė, pirma, parodo bendravimo ir bendrumo temporalumą, atskleidžia susirašinėjimą kaip ritmišką ir nevienakryptį skirtingu intensyvumu vykstantį, tačiau nenutrūkstamą vyksmą; antra, atkreipia dėmesį į momentinio „aš“ sukomponavimą sutelkiant skirtingų erdvių ir skirtingo laiko epizodus, priklausantį nuo santykio su adresatu; trečia, atskleidžia nuolatines derybas su siūlomais, primetamais vaidmenimis – šios derybos paprastuose laiškuose pasirodo ryškiausiai ir sykiu aiškiai varijuoja pagal santykį, palaikomą konkrečios korespondencijos gijos.

Straipsnyje pasitelkiamos ir epistoliariką tiriančių mokslininkų (Liz Stanley, Helen Dampier, Aistės Kučinskienės) bei antropologų ir filosofų (Williamo Jameso, Maurice’o Blanchot, Judith Butler, Jenso Brockmeierio, Haroldo Garfinkelio, Hannos Meretojos) teorinės įžvalgos, tarp jų klasikinės laiko teorijos, iš naujo primenančios laiko patirties ir žmogiškųjų vyksmų nevienaplotmiškumą. Pavyzdžiu pasirinkta poetės Janinos Degutytės korespondencija, tiksliai atskleidžianti straipsnyje aptariamus paprastų laiškų aspektus.