Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, viena iš „tragiškosios kartos“
Straipsniai
Donata Mitaitė
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Publikuota 2023-07-24
https://doi.org/10.51554/TD.23.65.01
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė
tapatybė
eilėraščiai
neoromantizmas
sovietmetis

Kaip cituoti

Mitaitė, D. (2023) “Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, viena iš „tragiškosios kartos“”, Tautosakos darbai, 65, pp. 15–32. doi:10.51554/TD.23.65.01.

Santrauka

Literatūros istorijai priskirtiname straipsnyje siekiama apžvelgti visą poetės Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) poeziją, kurią ji rašė sąlygiškai neilgai: 1938–1948, 1964–1966 metais. P. Aukštikalnytės kūryboje ryškūs ištikimybės gimtajai žemei idealai, benamystės, klajūniškumo būsenos, ankstyvojoje poezijoje stipriai jaučiama neoromantizmo, vėliau – labiau modifikuota folklorinė tradicija. Eilėraščiuose esama neoromantikų mėgtų ar šiaip pasaulio kultūroje žinomų personažų: beprotė, karalius, keleivis, Kainas, Ofelija ir kiti. Pokario metais P. Aukštikalnytė parašė keliolika silabotoninių eilėraščių ir trisdešimt penkių verlibrų ciklą Skausmo pasakos. Verlibrai fragmentiški, juose akcentuojamas vienišumas, benamystė, mirties nuojauta ir noras globoti silpnesnį. Kai 1966 m. almanacho Poezijos pavasaris sudarytojai atmetė jos pasiūlytus eilėraščius, poetė parašė dar kelis kūrinius ir nutilo visam laikui. Straipsnyje daroma išvada, kad, kaip ir kitų to meto jaunų poetų, kurie nesutiko savo poezija tarnauti sovietinės ideologijos įtvirtinimui, P. Aukštikalnytės talentas liko neišsiskleidęs. Galima kalbėti apie daug žadančius dar jaunos poetės tekstus, tačiau vėliau ji sąmoningai pasirinko kitą, folkloristės, kelią, ir jis jai liko vienintelis.

PDF
HTML

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai

<< < 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 > >>