Straipsnyje analizuojama šiuolaikinės ekonominės teisės analizės paradigma. Pateikiamos daugiausiai iš neoklasikinės ekonomikos perimtos metodologinės paradigmos prielaidos: metodologinis individualizmas, racionalumas, pirmenybių stabilumas ir rinkos pusiausvyra. Nurodomas šių metodologinių prielaidų turinys, pateikiama kritika ir kontrargumentai dėl jų trūkumų. Taip pat analizuojamos svarbesnės paradigmos tyrimų kryptys, tarp jų Čikagos teisės mokykla, Jeilio teisės mokykla ir institucionalistinė ekonominė teisės analizė. Konstatuojama paradigmos įvairovė ir tai, kad nėra konvencinio supratimo. Siūloma į ekonominę teisės analizę žvelgti kaip į labai įvairiapusį instrumentą tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje, panaudojant ekonomikos atstovų įdirbį ir mąstymo schemas teisės klausimams spręsti.