Straipsnyje nagrinėjama istorijos ir istorinio pasakojimo problematika šv. Augustino De civitate Dei. Autorius siekia atskleisti Augustino istorijos sampratos problemiškumą ciklinės ir linijinės laiko sampratų opozicijoje ir parodyti, kaip šv. Augustinas, apmąstydamas istorijos fenomeną iš krikščioniškos filosofijos perspektyvos, sukuria prielaidas moderniai linijinei laiko ir istorijos sampratai. Teigiama, kad Augustiną reikėtų matyti kaip istorijos filosofą-teologą, kurio istorijos suvokimas grįstas teleologiniais principais ir atsispiria nuo jo laiko filosofijos. Įrodinėjama, kad Augustino istorinis mąstymas pagrįstas historia sacra koncepcija ir vertintinas nuolat atsižvelgiant į skirtį tarp historia sacra ir to, ką galima pavadinti historia profana arba historia saecularis. Kadangi historia sacra tikslai negali būti įgyvendinti žemiškajame gyvenime, tad ir politinės pervartos sekuliarioje istorijoje Augustinui neturi eschatologinės reikšmės. Tačiau Augustino istorijos samprata nėra ciklinė, ji turi aiškią pradžią, pabaigą, kryptį ir tikslą (reikšmę), tuo ji savo prielaidomis skiriasi nuo graikų ir romėnų istorijos sampratos ir yra artima moderniajai istorijos sampratai. Kristaus atėjimas Augustinui yra naujas ir vienkartinis įvykis istorijoje, paneigiantis bet kokį istorijos cikliškumą ir apibrėžiantis gyvenamąjį laiką.