Straipsnyje bandoma pritaikyti Tomo Akviniečio kalbos teoriją jo tekstui analizuoti. Akviniečio požiūriu kalba parodo realybę, ją aprašydama. Aprašymo supratimas remiasi empiriniu patyrimu, kaip būtina konceptualizavimo sąlyga. Religinio patyrimo aprašymas, neturintis konceptualaus pagrindo, suprantamas ne dėl metaforos, bet dėl analogijos. Semantiniu lygmeniu būtent analoginis kalbėjimas suteikia galimybę pažinti ir aprašyti virš-prigimtinę realybę.