Šventumos prezencija peizaže ir spalvų ekstazė XX a. II pusės lietuvių poezijoje: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pėdsakas

Santrauka

Straipsnyje svarstomas klausimas, į kokias idėjas ir pasaulėvokos bruožus, perimamus iš M. K. Čiurlionio dailės kūrybos, reagavo XX a. 7-ame deš. debiutavę, gamtos mistiką jautę poetai: Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas ir Jonas Juškaitis. R. Okulicz-Kozaryno atskleistas lenkų literatūros, o ypač Juliuszo Słowackio poemų (istoriosofinės Anhelli ir epopėjinės, simbolinės poemos Karalius-Dvasia, apibūdinančios lenkų tautos istoriją kaip tautos dvasios įsikūnijimų seriją), poveikis Čiurlionio menui skatino gilintis į lietuvių akademiniuose tekstuose XXI a. jau plačiau diskutuojamus metafizinį mąstymą ir šventumos patirtis, akivaizdžias dailininko kūryboje, o lietuvių poezijoje pasireiškusias ekstatiniais spalvų regėjimais, pakilia retorika ir hermetiniais įvaizdžiais. Komparatyvinis metodas leido išryškinti Čiurlionio ir minimų poetų percepcijos persidengimus dailėje ir poezijoje, iš esmės sekant glaudžia kraštovaizdžio ir istorinės tematikos santykio linija. Svarstyta, kaip apolitiška Čiurlionio kūryba sovietmečiu paveikė eilėraščių teurginį etosą ir priešinimosi kultūra patosą, koks Čiurlionio, kaip nacionalinio genijaus, vaizdinys poezijoje formavosi po 1990 m.