Paprūdžių kapinynas yra to paties pavadinimo kaimo pietinėje dalyje, plento Tauragė-Šiauliai dešinėje pusėje, per 200–300 m į šiaurę-šiaurės rytus nuo tiltelio per Vėgėlės upelį. Kapinynas buvo aptiktas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kasant žvyrą plento tvarkymo darbams. Dalis daiktų iš suardytų kapų tuo metu pateko į Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (šiuo metu saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriuje). Radinių chronologija – nuo II a. iki XI–XII a., galbūt ir XIII–XIV a.
Kapinyno teritorija ilgą laiką buvo ariama, vykdomi kiti žemės judinimo darbai. Dėl to kapinynas yra labai apardytas.
Nuo 2000 m. Paprūdžių kapinyną tyrinėja Vilniaus universiteto Archeologijos katedra. Per 8 tyrinėjimų sezonus (2000–2007 m.) kapinyne buvo atidengtas apie 670 kv. m. plotas, surasti 24 griautiniai kapai. Kapų chronologija – III a. pabaiga–VI a. Taip pat surasta gana daug pavienių daiktų, kilusių iš suardytų kapų. Tarp atsitiktinių radinių yra ir vėlyvojo geležies amžiaus daiktų.
2006 m. liepą buvo tyrinėjama vakarinė kapinyno teritorijos dalis. XXXI perkasoje buvo aptiktas vyro kapas su gausiomis įkapėmis, išskiriančiomis šį kapą iš likusių Paprūdžių kapinyno vyrų kapų, daugelio kitų Lietuvos teritorijos vidurinio geležies amžiaus pirmosios pusės kapų. Savo unikaliais radiniais kapas išsiskiria ir iš visos didelės baltų teritorijos vyrų kapų.
Kario kapas Nr. 24
Perkasos pietiniame gale, 60–65 cm gylyje buvo atidengtos vyro kapo liekanos (1 pav.). Mirusiojo griaučiai buvo beveik visiškai sunykę, išskyrus nedidelius kaulų fragmentus, buvusius prie metalinių dirbinių.
Mirusiojo galvūgalyje, dešinėje galvos pusėje, lygiagrečiai su mirusiuoju gulėjo 2 geležiniai įmoviniai ietigaliai, plunksnomis atsukti kapo išorės link, įmovomis mirusiojo kojų link (2:2, 3 pav.). Ilgesnis ietigalis yra su profiliuota plunksna.
Į kairę nuo mažesnio ietigalio, per 5 cm mirusiojo galvos link aptikti 2 žalvariniai viršutiniai geriamųjų ragų apkalai (3:1, 2 pav.). Vėliau nuimant kapo radinius, po viršutiniais apkalais truputį giliau buvo rasti ir žalvariniai apatiniai apkalai (3:4, 5 pav.). Tiek viršutiniuose, tiek apatiniuose apkaluose yra likę kaulo – rago fragmentų.
Kairėje mirusiojo galvos pusėje, lygiagrečiai mirusiajam gulėjo geležinis kovos peilis (4:1 pav.). Atrodo, peilio kotas buvo puoštas nedideliu žalvariniu ornamentuotu apkalu (4 pav., viršuje). Prie peilio smaigalio rastas geležinis įmovinis kirvis, beveik statmenai ašmenimis įbestas į žemę (4:2 pav.).
Per 19 cm nuo kovos peilio mirusiojo kojų link rastos odinio diržo liekanos. Jas sudarė bronzinė ovali sagtis su odinės juostelės fragmentais, puoštais žalvario spurgeliais, ir žalvarinis diržo galo apkalas (5:3, 4 pav.). Matyt, tai buvo perpetės liekanos. Po sagtimi ir galo apkalu rasta audinio liekanų.
Mirusiojo krūtinės srityje aptikta žalvarinė lankinė segė ilga kojele, apačioje, viršuje ir įvijos galuose puošta dvigubais apskritimais (6: 1 pav.). Vienas segės galas prie įvijos yra nulūžęs. Prie segės siūlais buvo pririšti 2 gintariniai karoliai (6:2, 3 pav.). Vienas jų – cilindrinis, kitas karolis yra rato pavidalo. Po sege aptiktas sulenkto vilnonio tamsiai rudos spalvos audinio fragmentas, kito plonesnio vilnonio audinio liekanų.
Per 13 cm nuo segės mirusiojo kojų link rasta žalvarinė trikampio pjūvio apyrankė, puošta skersiniais grioveliais (2:1 pav.).
Kapo aplinkoje rasta nedidelė žalvarinė įvija, po diržu – medžio gabaliukas.
Sprendžiant pagal įkapių padėtį, mirusysis laidotas galva į ŠV 310◦ kryptimi.
Taigi mirusysis laidotas su 11 daiktų, tarp kurių yra ginklų komplektas – dvi ietys, kovos peilis su perpete, kirvis. Be abejo, kape palaidotas karys – gentinės diduomenės atstovas.
Radiniai
Aptarti radinius galima pradėti nuo įdomiausio daikto – bronzinės lankinės ilgakojės segės, puoštos dvigubais apskritimais. Ši segė yra unikalus radinys tiek Lietuvos, tiek platesnės baltų genčių teritorijos archeologinėje medžiagoje. Ilgakojės segės Lietuvoje datuojamos nevienodai. Jos naudotos jau V a. antrojoje pusėje–VI a. pradžioje, tačiau žinoma ir vėlyvesnių variantų. Plinkaigalio kapinyne (Kėdainių rajonas) kai kurios lankinės ilgakojės segės rastos su V a. pradžios–pirmosios pusės medžiaga – taigi šio tipo segės Lietuvoje nešiotos jau D periodo antrojoje pusėje.
Įdomu, kad Paprūdžiuose atsitiktinai toje pačioje perkasoje rasta panašios segės detalė (7 pav.), – matyt, meistro tokių segių buvo pagaminta daugiau.
Paprūdžių kapo Nr. 24 segę kai kuriomis detalėmis primena Kalniškių kapinyno (Raseinių rajonas) vyro kapo Nr. 39 segė, kuri nėra taip gausiai puošta apskritimais. Kalniškių kape Nr. 39 buvo labai turtingas įkapių – jame mirusysis palaidotas su dviem žirgais ir žirgo auka, kitomis gausiomis įkapėmis. Be abejonės, Kalniškių kapas Nr. 39 – tai neeilinio genties nario, kario raitelio kapas, datuojamas V a. antraja puse.
Paprūdžiuose prie kapo Nr. 24 segės rasti 2 gintariniai karoliai – amuletai. Beje, karolių amuletų rasta ir kituose Paprūdžių kapinyno vyrų kapuose (kapai Nr. 1, 18, 19).
Kape Nr. 24 rasta apyrankė priklauso trikampio pjūvio apyrankių VII gr., šios apyrankės puoštos skersiniais grioveliais ir labiausiai buvo paplitusios B periode, kai kurios nešiotos ir truputį vėliau.
Paprūdžių kape Nr. 24 surastas perpetės diržas viename gale turi žalvarinę ovalią sagtį ir žalvarinį diržo galo apkalą kitame. Ovalios sagtys yra įprastinis V–VI a. dirbinys; apkalas yra ankstyvesnis. Pagal K. Raddatzo klasifikaciją, šį diržo galo apkalą galima skirti J II 5 tipui ir datuoti C2 periodu. Matyt, darant diržą buvo panaudotas senesnis galo apkalas. Diržas puoštas perpetės diržams būdingais žalvariniais spurgeliais, kurių, beje, perkasoje rasta ir atsitiktinai.
Paprūdžių kapo Nr. 24 geriamieji ragai visiškai tikslių analogų Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturi. Viršutiniai apkalai vienoje pusėje išorėje turi po 2 kilpeles, prie kurių galėjo būti tvirtinamos grandinėlės ar kilpelės rankenoms. Apatiniai smaigalių apkalai – “taurelės” – yra vientisi. Tokio tipo apkalai gerai žinomi iš Lietuvos senojo geležies amžiaus antrosios pusės–vidurinio geležies amžiaus pirmosios pusės paminklų, labiausiai gaminti V–VI a.
Kape geriamieji ragai padėti šalia mirusiojo galvos. Nekyla abejonių, kad ragai į kapą buvo įdėti su gėrimais. Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centre chemikė Regina Ulozaitė atliko geriamųjų ragų organinių liekanų infraraudonųjų spindulių spektrinę analizę. Nustatyta, kad ragų apatinėse dalyse – taurelėse, baltose nuosėdose ir tamsesnėje masėje yra polisacharidų, etilo ir metilo alkoholio junginių ir kitų organinių junginių liekanų. Taigi galima dalyti išvadą, kad abiejuose raguose galėjo būti midaus likučių. Matyt, mirusysis į aną pasaulį buvo palydėtas su midumi. Paprotys mirusiajam į kapą dėti po 2 geriamuosius ragus gerai žinomas germanų genčių teritorijoje.
Galima teigti, kad kapo Nr. 24 chronologija – V a. antroji pusė–VI a. pradžia.
Manyčiau, kad šis kapas priklauso neeiliniam kariui. Tą rodytų ne tik kario ginkluotė, bet ir pagal užsakymą gaminta lankinė segė, greičiausiai ir geriamieji ragai. Kaip minėta, panaši segė rasta ir turtingame Kalniškių kapinyno kario raitelio kape Nr. 39. Galima spėlioti, ar tik šitokios segės nebuvo kokio nors rango karių ar pasižymėjimo ženklai?
Paprūdžių kapinyne aptiktas dar vienas turtingas kario kapas (Nr. 19), kuriame mirusysis laidotas su 2 ietimis, įmoviniu kirviu, kovos peiliu su grioveliais geležtės šone, nešiotu ant perpetės, puoštos bronziniais apkaliukais (8 pav.). Kape dar buvo aptiktos geležinio lazdelinio smeigtuko liekanos su grandinėle, žalvarinė įvija, žiedas ir gintaro karolis. Dar keliuose kapuose ir atsitiktinai rasta kovos peilių-durklų. Šie turtingi kapai rodo, kad ir šiame Žemaitijos regione tautų kraustymosi laikotarpiu formavosi kariaunos, kurios galėjo dalyvauti ir tolimuose karo žygiuose. Antra, Žemaitijos kariams nebuvo svetima mada nešioti kovos peilius-durklus ant perpečių.
Turtingi tautų kraustymosi laikotarpio karių kapai baltų žemėse yra sulaukę ivairių interpretacijų. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, didžiosios baltų genčių dalies V a. antrosios pusės–VI a. pradžios laidojimo paminklai rodo buvus karinio elito sluoksni visuomenėje, taip pat kad kariauna baltų kraštuose buvo susiformavusi bent jau V a. antrojoje pusėje.
Paprūdžių kapų medžiaga papildo mūsų žinias apie karinio elito susidarymą rytiniame Žemaitijos regione. Nemuno žemupyje yra aptikta karių raitelių kapų, o čia laidoti kariai pėstininkai, kurie faktiškai turėjo tą pačią ginkluotę kaip ir raiteliai. Neatmestina galimybė, kad ir baltų kariai pėstininkai dalyvavo vadinamuosiuose hunų karuose Centrinėje Europoje.