Straipsnyje nagrinėjami trečiojo pasyvinės konstrukcijos nario (agenso) apibrėžimo kriterijai. Prielinksniai par ir de susiję su skirtingomis lingvistinėmis sąvokomis. Prielinksnis par įveda agensą, kuris priklauso semantiniam subjekto–veiksmo–objekto planui. Prielinksnis de atspindi ryšį tarp veiksmažodžio ir daiktavardžio sąvokų ir įveda daiktavardį kaip veiksmažodžio apibrėžėją. Daiktavardis, įvestas prielinksniu de, gali būti traktuojamas kaip veiksmo subjektas, tačiau jis agensu nepripažįstamas, kadangi agenso prasmė yra ta, kad su juo vartojamas prielinksnis par jį apibrėžia kaip potencialų veiksnį. Todėl laikoma, kad prielinksnis de įveda narį, kuris tik semantiškai yra nario, įvedamo su prielinksniu par, sinonimas, kadangi prielinksniu de išreiškiamas gramatinis turinys apibrėžiamas ne semantiniame, bet kalbos dalių sąvokų santykio plane. Tuo būdu galima kalbėti apie prielinksio de funkcijos omonimiją, kuri pasireiškia tarp semantinio ir sąvokinio daiktavardžio–veiksmažodžio santykio planų. Prielinksnis de yra prielinksnio par sinonimas tuo atveju, jei daiktavardis gali tapti tik veiksmažodžio veiksniu; tada jis laikomas agenso įvedėju. Jei daiktavardis gali apibrėžti veiksmažodį kaip papildinys (netiesioginis) ir leidžia veiksmažodžiui išlaikyti per formą être+p.p. ryšį su tranzityvumu, įvedant jį prielinksniu de, agensu jis nelaikomas.