Kultūriniai ir lingvistiniai asmeninių įvardžių vartosenos skirtumai: lietuvių kalba kaip svetimoji
Šiandienos visuomenėje bendravimas, kaip ir svetimosios kalbos mokymas, paremtas informacinėmis technologijomis, kurios reikalauja vienos plačiai vartojamos kalbos, pavyzdžiui, anglų. Natūralu, kad globalus diskursas daro įtaką mažiau vartojamoms kalboms ir lemia tam tikrus jų pokyčius, pavyzdžiui, vis dažniau vartojama familiari asmeninio įvardžio forma tu.
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti, kokie kultūriniai, socialiniai veiksniai sąlygoja vienos ar kitos įvardžio formos pasirinkimą studento gimtojoje kalboje, jei tokia įvardžių opozicija joje egzistuoja, ir mokantis lietuvių kaip svetimosios kalbos. Straipsnyje aptariami lyginamąja analize, anketine apklausa, interviu ir stebėjimu pagrįsto tyrimo rezultatai. Tyrimo metu surinkti duomenys, kaip užsieniečiai studentai vartoja dvi asmeninio įvardžio formas kreipdamiesi į šeimos narius ir į skirtingo amžiaus pažįstamus ir nepažįstamus žmones savo gimtąja kalba ir lietuviškai. Nors apklausti skirtingų kalbų (anglų, čekų, danų, japonų, italų, latvių, prancūzų, rusų ir kt.) atstovai, rasta nemažai šių įvardžio formų vartosenos studentų gimtojoje ir lietuvių kalboje panašumų. Pastebėta, kad studentai dažnai įsisavina lietuviškąjį kreipimosi į kitus asmenis modelį, kai formalios įvardžio formos vartoseną lemia tokie veiksniai kaip amžius, socialinis statusas, lytis. Sunkiau formalią įvardžio formą įsisavinti tiems studentams, kurių gimtoji kalba yra anglų ir kurie nekalba jokia kita užsienio kalba. Šio tyrimo metu pastebėtas tendencijas ateityje bus mėginama pagrįsti kitokio pobūdžio tyrimais.