Keletą pastarųjų dešimtmečių vienas iš svarbiausių taikomosios lingvistikos tyrimų objektų yra dalykinė kalba. Plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, augant dalykinei komunikacijai, didėja ir dalykinių kalbų mokymosi poreikis. Viena iš paklausiausių kalbų yra ekonomikos kalba. Dėl ekonomikos kalbos kaip lingvistikos objekto kompleksiškumo sunku ją apibrėžti. Ekonomikos kalba laikytina dalykinės kalbos atmaina ir apibrėžiama kaip įvairių jos sričių specialistų kalbos vartojimas įvairiose ekonominėse sferose ir situacijose. Dalykinė kalba kaip bendrosios kalbos atmaina turi vertikalias ir horizontalias atmainas. Horizontalioje skalėje ji skirstoma pagal dalyką, vertikalioje – pagal specializacijos, abstrakcijos laipsnį. Ekonomikos kalba skirstoma pagal ekonomikos mokslo sritis, abstrakcijos-specializacijos lygį ir vartojimo sferą (mokslas-mokymas, verslas-įmonė). Mokslininkai pateikė įvairių ekonomikos kalbų modelių. Vieni jų atskyrė mokslo-mokymo kalbą nuo verslo-įmonės kalbos (Frenser, 1991; Buhlmann, 1989), kiti bandė susieti šias dvi sferas (Bolten, 1992). Abstrakcijos lygis išskiriamas pagal įmonės padalinius (Bolten, 1992), pagal mokslo-mokymo ir verslo sferas (Frenser, 1991), pagal komunikacijos dalyvių ekonomikos žinių lygį (Borgulya, 1988). Remiantis ekonomikos kalbos modeliais, gali būti apibrėžiama ekonomikos kalba kaip tyrimų objektas, numatomas ekonomikos kalbos mokymo turinys.