Prancūzų kalbos konstrukcijų su veiksmažodžiais devoir ‘privalėti’, falloir ‘reikėti’ multifunkcionalumas: prancūzų–lietuvių kalbų tekstynu paremtas tyrimas

Santrauka

Straipsnyje aptariamas prancūzų kalbos vienetų je dois dire (que) ‘turiu pasakyti, (kad)’ ir (il) faut dire (que) ‘reikia pasakyti, (kad)’ morfosintaksinis statusas ir funkcijų įvairovė autentiškos prancūzų kalbos vartosenoje. Remiantis lingvistinėje literatūroje publikuotais tyrimais apie mentalinių ir sakymo veiksmažodžių (verba cogitandi ir verba dicendi) multifunkcionalumą ir reikšmių įvairovę, šiame darbe analizuojamos lygiagrečiajame CTLFR-LT-FR tekstyne rastų minėtų veiksmažodinių konstrukcijų reikšmės ir funkcijos. Aiškinamasi, ar prancūzų kalbos veiksmažodžiai devoir ‘privalėti’, falloir ‘reikėti’, dire ‘sakyti’, įeinantys į struktūrinių vienetų je dois dire (que) ‘turiu pasakyti, (kad)’ ir (il) faut dire (que) ‘reikia pasakyti, (kad)’ sudėtį, išlaiko savo konceptualiąsias reikšmes ir kokiomis aplinkybėmis šie vienetai virsta pragmatiniais žymikliais, įgaudami jiems tipiškų bruožų. Mokslinėje literatūroje vyraujanti nuomonė pasitvirtina – sintaksinis mobilumas, struktūrinis sustabarėjimas, leksinių reikšmių blukimas, pragmatinių funkcijų įvairovė – tai požymiai, rodantys kalbos vienetų statuso pasikeitimą sakinyje ar didesniame teksto fragmente. Tokie vienetai praranda pagrindinę – informacijos perteikimo sakinio komunikacinėje struktūroje – poziciją ir tampa parentezinėmis konstrukcijomis, papildomai aiškinančiomis išreikštos propozicijos turinį arba teksto atkarpoje jungiančiomis kelis pasakymus.