Santrauka
Šiame straipsnyje nagrinėjamos knygų leidybos ypatybės Dalmatijoje nuo 1815 m., kai šalis tapo integralia Austrijos imperijos dalimi, iki XIX a. vidurio. Šiuo laikotarpiu buvo įsigalėjusi represinė kanclerio Klemenso Meternicho (1809–1848) politika, pasižymėjusi ypač griežta cenzūra. Leidybos verslas vis dar buvo susipynęs su spausdinimo veikla. Leidybos darbai buvo riboti – jie vyko tik penkiose leidyklose, įsikūrusiose Zadare, Splite ir Dubrovnike. Straipsnyje pateikiami išsamaus tyrimo, vykdomo pagal du kriterijus – leidybos intensyvumą ir (ne)nutrūkstamumą bei jos objektų ir žanrų įvairovę ir (ar) vienodumą – rezultatai. Atlikta analizė grindžiama duomenų baze, gauta archyvinio tyrimo būdu. Buvo remiamasi ir daugeliu bibliografinių šaltinių bei bibliotekų katalogais. Tyrimas parodė, kad, lyginant su to paties laikotarpio Vakarų Europos šalimis, kuriose metinė knygų leidybos apimtis siekė tūkstančius leidinių, leidybos skaičiai Dalmatijoje buvo gana menki. Knygų čia buvo leidžiama mažai, o ir jos nepasižymėjo dalykine ir temine įvairove. Vyravo panegirinė poezija, ypač „rūmų“, skirta imperatoriui ir kitiems karališkosios šeimos nariams. Nemažai buvo leidžiama ir religinio bei dvasinio pobūdžio kūrinių (ganytojų laiškai, religinės knygos, maldaknygės ir katekizmai). Tai rodo, kad knygų leidyba Dalmatijoje vis dar nebuvo išsiveržusi iš tradicinių rėmų. Tokia konservatyvi tendencija neabejotinai turi būti siejama su griežta Meternicho cenzūra, kuri ribojo ir reguliavo ne tik knygų leidybą, bet ir visą spausdintinio žodžio platinimo ir vartojimo sistemą, taip pat religinį krašto Katalikų bažnyčios atgimimą. Bažnyčios institucijos teigė, kad dorinis auklėjimas ir dvasinės žinios vis dar išlieka pagrindiniu spausdintinio žodžio tikslu, o siekis apsaugoti tikėjimo grynumą ir rūpintis savo tikinčiųjų dora ir toliau išlieka šventa Bažnyčios pareiga. Kita vertus, valstybės institucijos siekė kreipti savo piliečių įsitikinimus ir požiūrius, kad šie nesikirstų su valstybei priimtina moralės ir politikos sistema, galiausiai užtikrinančia lojalumą ir paklusnumą. Autorė apibendrina tyrimą teigdama, kad nors statistiniai duomenys ir leidžia daryti tam tikras išvadas apie nagrinėjamo laikotarpio knygų leidybos Dalmatijoje ypatybes, kitų šaltinių, pavyzdžiui, archyvinių dokumentų apie leidybos verslą kiekvienoje iš tuo metu egzistavusių spaustuvių ir leidyklų, paieška (jei tokių dokumentų yra) neabejotinai padėtų susidaryti išsamesnį vaizdą apie XIX a. knygų leidybą Dalmatijoje ir priežastis, lėmusias tokį tradicinį ir konservatyvų leidybos pobūdį.
