KIRILINIS RANKRAŠTINIS SENOSIOS HEBRAJŲ KALBOS VADOVĖLIS (XVI A.) IR SENOJO TESTAMENTO VILNIAUS SĄVADAS
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva
El. paštas:
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rusėniškosios raštijos istorijai svarbus neseniai aptiktas XVI a. trečiojo ketvirčio kirilinis rankraštinis asketinių tekstų rinkinys, kuriame surašytas kelių lapų senosios hebrajų kalbos vadovėlis (Maskva, Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas, F. Mazurino rinkinys (f. 196), nr. 616, lap. 124–130). Rankraštis priklauso maskvėnų tradicijai: rašytas Rusijos šiaurinėse teritorijose, 1592 ir 1656 metais daryti įrašai mini iš Belozersko kunigaikščių giminės kilusius Sugorės ir Vadbolos kunigaikščius.
Nedidelės apimties senosios hebrajų kalbos vadovėlyje pateikiama trijų rūšių medžiaga: a) kirilinėmis raidėmis rašyti Senojo Testamento tekstai hebrajų kalba (Pr 32.27–28; Ps 150; Gg 3.4 arba 8.2; 8.5); b) dvikalbis senosios hebrajų ir rusėnų kalbų aiškinamasis žodynėlis su komentarais; c) citatos iš rusėniškai rašytų Senojo Testamento Pradžios knygos, Izaijos pranašystės ir Giesmių giesmės. Visos šios citatos publikuojamos straipsnyje. Į rusėnų (o ne į bažnytinę slavų) kalbą atlikti vertimai rodo, jog šis senosios hebrajų kalbos vadovėlis sudarytas LDK žemėse. Versta tiesiogiai iš hebrajų kalbos.
Sugretinus šiame rankraštiniame hebrajų kalbos vadovėlyje cituojamus Giesmių giesmės fragmentus su visais šiuo metu žinomais šio teksto slaviškais vertimais, išlikusiais įvairių laikų kiriliniuose ir glagoliniuose rankraštiniuose ir spausdintiniuose šaltiniuose, paaiškėjo, jog šios citatos iš esmės sutampa su rusėniškuoju vertimu, išlikusiu Senojo Testamento Vilniaus sąvade (Vilnius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, F 19–262), bet aiškiai skiriasi nuo visų kitų vertimų. Tai leidžia manyti, kad rankraštinio senosios hebrajų kalbos vadovėlio sudarytojas nevertė Biblijos pats, o pasinaudojo jau egzistavusiu vertimu į rusėnų kalbą – tuo, kurį reprezentuoja Senojo Testamento Vilniaus sąvadas. Pastarasis vertimas tikriausiai atliktas XV a. antrojoje pusėje Kijeve, vadovaujant mokytam žydui Zacharijai ben Aaronui ha-Kohenui, kuris Rytų Slavojoje labiau žinomas Scharijos vardu kaip Didžiojo Naugardo žydaujančiųjų stačiatikių sąjūdžio (1471–1504 m.) pradininkas. Šio asmens aplinkai priskirtinas ir rankraštinio senosios hebrajų kalbos vadovėlio sudarymas. Tokia atribucija leidžia manyti, jog šioje aplinkoje iš hebrajų į rusėnų kalbą buvo išverstas visas judėjų Šventasis Raštas – trijų tomų Tanachas.
Taigi tą patį Biblijos vertimą į rusėnų kalbą liudija LDK teritorijoje sukurtas ir funkcionavęs Senojo Testamento Vilniaus sąvadas ir Maskvos valstybės šiaurinėse teritorijose sukurtas ir funkcionavęs rankraštis, kuriame surašytas senosios hebrajų kalbos vadovėlis. Toks tradicijos išsišakojimas tikriausiai rodo LDK žemėse sukurtų rusėniškų vertimų transmisiją į Didįjį Naugardą, kur Kijevo žydo Scharijos iniciatyva 1471 m. prasidėjo žydaujančiųjų stačiatikių religinis sąjūdis.